Gruodžio 8 dieną džiaugėmės bendryste, drauge švęsdami Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventę Ukmergėje. Labai buvo džiugu matyti tiek daug porų iš visų Lietuvos kampelių. Taip gera, jog Marija mus sujungia į tokią didelę šeimą…

Nuotraukas galite pasižiūrėti čia.

Ta proga siūlome paskaityti Tėvo Henri Kafarelio mintis apie Mariją.

MARIJOS BUVIMAS

Kad suprastume, kokią vietą mūsų maldos gyvenime užima Marija, pirmiausia reikia suprasti Marijos maldą. Būtų išdidu teigti, kad esame pajėgūs įžengti į be galo tobulo Dievo ir tyriausiosios Mergelės meilės gelmę: tai neliečiama šventų Švenčiausioji; tegalime sustoti ant slenksčio, garbinti ir tylėti. Bet tikrai nedraudžiama, neišniekinant slėpinio, stengtis nuspėti kelis šios švenčiausio kūrinio maldos aspektus. Ir negalvokite, kad Marijos malda yra nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Nėra nieko mums aktualesnio ir labiau pasiekiamo. Aukščiausios didybės akivaizdoje ji, žmonių dukrelė, garbina – susikaupkime, čia prisiliečiame prie Slėpinio… Ir ji gieda, gieda pačią tyriausią šlovinimo giesmę Tam, kuris teikėsi pažvelgti į jos mažumą ir joje bei per ją atlikti didžius dalykus. Išdrįskime prisiartinti, įslinkti į jos maldą kaip žengiame į koplyčios šešėlį. Ji meldžiasi už nesuskaičiuojamą savo vaikų gausybę ar greičiau meldžiasi jų vardu, nes tai puikiausias būdas melstis už mylimus asmenis […]. Būdama kuo dėmesingiausia visiems, ji pas savo Sūnų užtaria kiekvieną: aukoja vieno nerišlią maldą, kito neryžtingą gerą valią; ji užtaria visus: kenčiantį ir kankinamą pagundos, atsisakantį Dievo, žengiantį per mirties slenkstį… Ji meldžiasi, kaip meldžiasi motinos. Noriu pasakyti, kad ji savo Dievui atneša savo vaikus, joje esančius ir gyvenančius, ji juos paaukoja, kaip kadaise paaukojo savo glėbyje laikomą mažutėlį, Visagalio Sūnų. […] Krikščionis, norintis melstis, pradeda atsiklaupdamas šalia savo besimeldžiančios Motinos. Kai jos susikaupimo padedamas jis per vidinę maldą įžengia į jos Dievo draugiją, tada ateina Marijos eilė būti jo maldoje. Nes jei žemėje yra vaizdas, graudinantis ir džiuginantis jos motinišką širdį, tai regėti vieną iš savųjų, besistengiantį kalbėti Viešpačiui ir Jo klausytis. Ir kaip dviem delnais apgaubiame silpną liepsnelę vėjyje, taip Marija savo visagale malda saugo savo vaiko vidinę maldą.

Tėvas Henri Kafarelis “Buvimas Dievui. Šimtas laiškų apie maldą” (Paryžius, 2000, p. 148)